Nors Lietuvoje, atrodytų, kad yra puikiai sutvarkyta su moterų ir vyrų lygybe susijusi įstatyminė bazė, tačiau Lietuvos moterų lobistinė organizacija mato, kur dar įstatymus galima būtų pakoreguoti taip, kad moterų ir vyrų lygybė de facto būtų pasiekta greičiau.
Projekto MILDA: MOTERŲ INICIATYVA LIETUVOJE DEMOKRATIJAI AUGINTI moterų ir vyrų lygybės konsultantai, bendradarbiaudami su projekto partnere iš Islandijos „The Women‘s Counseling“ vadove bei teisininke Thorbjorg Inga Jonsdottir, šiuo metu ne tik studijuoja ir lygina Lietuvos bei Islandijos atitinkamus įstatymus, bet taip pat pasitelkia ir kitų šalių, tokių kaip Suomija, Austrija, teigiama patirtimi tobulinant įstatymus, susijusius su moterų ir vyrų lygybe. Rengiant siūlymus dėl įstatymų pakeitimų taip pat atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Visų diskriminacijos formų prieš moteris panaikinimo (JT CEDAW) Komiteto Rekomendacijas Lietuvai.
Kaip ir pastebėta JT CEDAW Komiteto Rekomendacijose Lietuvai, vienas iš moterų ir vyrų faktinės lygybės įgyvendinimo barjerų yra laikinų specialių priemonių netaikymas. Nors laikinos specialios priemonės, kurios galėtų paspartinti lyčių lygybę, ir yra numatytos LR Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 6 straipsnio 6 punkte, esant dabartinei įstatymo formuluotei, norint taikyti laikinas specialias priemones, būtina jas nustatyti specialiu įstatymu. Todėl neatsitiktinai Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kur iki šiol dėl moterų ir vyrų lygybės vis dar nebuvo taikyta nei viena laikina speciali priemonė. Pagal dabartinę įstatymo redakciją bet kokia iniciatyva, kuri nebūtų patvirtinta specialiu įstatymu, laikinai sudaranti palankesnes sąlygas prastesnėje padėtyje esantiems vienos lyties atstovams, būtų laikoma diskriminuojančia ir neteisėta. O CEDAW Komitetas net keliose srityse: švietimo, užimtumo, viešajame ir politiniame gyvenime, – reikalavo taikyti laikinąsias specialiąsias priemones:
1) kurios būtų skirtos padidinti moterų, ypač kaimo moterų, moterų iš etninių mažumų bei moterų su negalia, dalyvavimą politiniame ir viešajame gyvenime;
2) kurios paspartintų moterų skyrimą į mokslo institucijas, pavyzdžiui, nustatančios aiškius tikslus ir laikotarpius moterų priėmimui į vadovaujančias pareigas švietimo institucijose.
3) kurios suteiktų galimybę moterims, ypač jaunoms merginoms, pasirinkti bet kokio pobūdžio darbą ar profesiją priėmimui į vadovaujančias pareigas švietimo institucijose nustatymas.
Taigi, siekiant kad būtų pradėtos taikyti laikinos specialios priemonės, siūlytina atsisakyti jų taikymą reglamentuoto išimtinai tik įstatymu. Tuomet, supaprastinus laikinų specialių priemonių taikymą, bus sudarytos galimybės jas priimti ministerijoms valstybiniu mastu bei savivaldybėms savivaldybių mastu. Juo labiau, kad daugelio tarptautinės teisės ekspertų nuomone, antidiskriminacinėje teisėje būtina įtvirtinti nuostatą, įgalinančią viešas ir privačias organizacijas savanoriškai taikyti specialias priemones faktinei moterų ir vyrų lygybei pasiekti.
Moterų ir vyrų lygybės faktinį įgyvendinimą paspartintų ir tai, kad jis aktyviau būtų sprendžiamas savivaldybių lygmenyje. Ir svarbus žingsnis – nuo 2014 m. spalio 1 d. įsigaliojęs Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 3 straipsnio pakeitimas, numatantis, kad savivaldybių institucijos privalo rengti ir įgyvendinti priemones, skirtas moterų ir vyrų lygioms galimybėms užtikrinti ir šias priemones numatyti savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose. Tačiau faktiniam šio įstatymo pakeitimo įsitvirtinimui reikalingi ir savivaldos įstatymo pakeitimai, kur būtų numatyta institucinio moterų ir vyrų lygybės mechanizmo grandies sukūrimas savivaldos lygmeniu, tai yra asmens ar asmenų, atsakingų už lyčių lygybės įgyvendinimą savivaldos lygmeniu, įteisinimas bei paskyrimas. Užsienio šalių patirtis rodo, kad jeigu moterų ir vyrų lygybės klausimai atsakingai yra sprendžiami savivaldos lygmeniu – šis klausimas aiškesnis ir suprantamesnis yra pačiai visuomenei. Kaip sėkmės pavyzdžius galime paminėti, Vienos (https://www.wien.gv.at/english/administration/gendermainstreaming/) ar Helsinkio (http://www.hel.fi/static/kanslia/Tasa-arvo/Plan-for-the-Promotion2013-2016.pdf) miestų lyčių lygybės planus, kuriuose numatomos labai konkrečios, į žmones orientuotos priemonės.
Kalbant apie moterų ir vyrų lygybės planavimą, galima paminėti taip pat ir Suomijos moterų ir vyrų lygybės įstatymą, kuris numato, kad kiekviena darbovietė, kurioje dirba 30 ir daugiau darbuotojų, privalo parengti ir įgyvendinti moterų ir vyrų lygybės planą. Privalomąjį lyčių lygybės planavimą privataus ir viešo sektoriaus darbovietėse Lietuvai rekomendavo ir JT CEDAW Komitetas 2008 ir 2014 m. rekomendacijose. Todėl lyčių lygybės ekspertai siūlo papildyti Lietuvos Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą, numatant prievolę darbdaviams rengti ir įgyvendinti lyčių lygybės planus, t.y. įpareigoti darbdavius rengti ir įgyvendinti lyčių lygybės planus, kurie apimtų taip pat darbo ir šeimos derinimo priemones, nustatyti aiškų bei skaidrų jų įgyvendinimo stebėsenos, kontrolės ir atsiskaitomybės mechanizmą.
Nagrinėjant Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą pastebėta, kad nepakankamai efektyviai įgyvendinama ir 3 straipsnio 3 punktas, kuris numato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją privalo įstatymų nustatyta tvarka remti viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros fondų programas, kurios padeda įgyvendinti moterų ir vyrų lygias galimybes. Deja, moterų ir vyrų lygybės srityje dirbančios nevyriausybinės organizacijos (NVO) remiamos labai epizodiškai, o dauguma savivaldybių visiškai neremia šioje srityje dirbančių NVO. Todėl LMLO mano, kad būtų tikslinga inicijuoti viešųjų įstaigų, asociacijų ir labdaros fondų rėmimo įstatymą, kuriuo būtų numatoma moterų ir vyrų lygių galimybių srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų rėmimo tvarka, įskaitant ir institucinę paramą bei inicijuoti Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo pakeitimą, siekiant užtikrinti nevyriausybinių organizacijų sektoriaus finansavimą atskira biudžeto eilute.
Atsižvelgdamos į šios dienos aktualijas projekto „MILDA“ ekspertės aktyviai įsijungė į naujojo Darbo kodekso svarstymą ir pataisų teikimą, tokių kaip galimybės palikti seniau galiojusias nuostatas dėl papildomų laisvų dienų mažamečius vaikus auginantiems tėvams, garantijų besilaukiančioms mamoms bei darbo vietų išsaugojimo po vaiko priežiūros atostogų. Taip pat siūlyta Darbo kodekse įtvirtinti moterų ir vyrų lygybės principą, įteisintą Europos Sąjungos sutarties 2 ir 3 straipsniuose kaip vieną pagrindinių vertybių ir pareigą valstybėms narėms įtvirtintą Europos Sąjungos lyčių lygybės direktyvose. Taip pat į Darbo kodeksą įtraukti priemones moterų ir vyrų atlyginimų skirtumo mažinimui, įskaitant darbo rinkos segregacijos mažinimą, lyčių lygybės nuostatas profesiniame orientavime bei profesiniame mokyme ir specialias laikinąsias priemones moterų padėčiai gerinti, pavyzdžiui, lyčiai neutralius kriterijus, atrenkant įmonių valdybų narius.
Minėti pasiūlymai yra svarstomi tiek su LMLO narėmis, tiek ir su kitomis institucijomis: Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Lietuvos savivaldybių asociacijos bei profesinių sąjungų atstovais, Seimo komitetų nariais. Apibendrinti siūlymai bus pateikti Seimo nariams tolimesniam svarstymui. Tikimės, kad konstruktyvūs LMLO siūlymai bus įvertinti ir į juos atsižvelgta priimant minėtų įstatymų pakeitimus.