Aš esu Virginijus, man šiuo metu yra 42 metai. Noriu su jumis pasidalinti savo gyvenimiška istorija bei skaudžia patirtimi, kuri suteikė šansą kartu išmokti ir gerų pamokų bei patirti nuostabių gyvenimo akimirkų.

Prieš 13 metų kuomet nutrūko mano santykiai su žmona, aš tuo metu buvau išvykęs į užsienį, todėl skyrybos buvo greitos ir lengvos, kadangi jose nedalyvavau. Kaip buvo priimta teisinėje sistemoje, kad po skyrybų vaikai visuomet lieka su mama. Pas mus įvyko panašiai, bet tai truko tik metus. Buvusi žmona po skyrybų praėjus pusmečiui išvyko taip pat į užsienį, dukras palikusi mano mamai. Nuo to laiko dukromis rūpinausi aš, pinigines perlaidas siunčiau savo mamai kiekvieną mėnesį, buvusioji prie to visai neprisidėjo. Tad susimasčiau, kad man vaikų išlaikymas dvigubinasi, tai yra siunčiu perlaidas savo motinai ir dar auga skola buvusiai žmonai dėl alimentų. Taigi man pasidomėjus ir pasitarus su teisininkais apie šią situaciją sužinojau, jog nuo 2004 metų, kuomet Lietuva įstojo į ES pasikeitė ir kai kurie teisės aktai. Tai yra, atsirado vienas punktas, kad po skyrybų pasikeitus vaikų gyvenamajai vietai, vienas iš tėvų gali kreiptis dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. 2009 metais man grįžus iš užsienio, aš kreipiausi į advokatą, kad parašytų ieškinį teismui dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo dukroms iš buvusios žmonos.

Taigi mano skaudi patirtis prasidėjo. Su didžiausiais sunkumais susidūriau, kuomet reikėjo pereiti daug įstaigų ir institucijų, kurioms turėjau įrodinėti, kad galėsiu ir sugebėsiu auginti dukras. Kaip jau minėjau visuomenėje priimta tik tai, kad motina geba ir gali auginti vaikus. Tai labai skaudino mane kaip vaikų tėvą nes buvau beviltiškoje situacijoje, atrodė niekas tavimi netiki ir pats esi niekas.

Teko daug praeiti ir daug iškentėti visomis prasmėmis, kadangi teismų maratonas buvo labai ilgas, tai vyko 14 mėnesių. Manimi kaip vyru nelabai tikėjo net ir teismo posėdžio metu klausė, o kas bus kai susirasite moterį, ar vaikų neatsisakysite? To pas moterį turbūt neklaustų. Kažkaip vyrais ne tai gal, kad nepasitikėjo, bet buvo keista girdėti ir matyti, kad vyras nori prisiteisti sau vaikus. Įstaigų, kuriose aš lankiausi; tai vaikų darželio, mokyklos, socialinės paramos skyriaus, vaiko teisių, darbo biržos, moterų krizių centro ir teismo rūmų specialistai, visi į tai žiūrėjo keistai. Bet per ilgą laiką, kuomet jau pasibaigė teismų maratonas ir visi kas aplink mane supo, pamatė, kad ir aš, vyras, galiu ne tik prižiūrėti, bet auginti ir auklėti savo dukras, tuomet ir man pasidarė ramiau, jaučiausi kur kas laisvesniu.
Sunkumai buvo ne tik daug įstaigų pereiti, bet ir auginant dukras, joms tuo metu buvo 6 ir 8 metai. Jaunesnė lankė priešmokyklinę grupę, o vyresnė lankė antrą klasę. Iš tikrųjų man visose srityse buvo ganėtinai sudėtinga, kadangi aš kaip ir daugelis turbūt vyrų, gyvenant santuokoje rūpinasi tik; sumokėtais mokesčiais ir maisto apipirkimu. Bet yra ir be jų labai daug atsakomybių, tai:

  • vaikų prausimas,
  • mergaitiški reikalai,
  • plaukų šukavimas, kasų pynimas,
  • valgio ruoša,
  • kambarių tvarkymas,
  • pamokų ruoša,
  • drabužių skalbimas,
  • užsiėmimas ir laisvalaikis kartu su vaikais.

Taigi ir man prasidėjo mokymasis visko iš naujo :). Kiek pamenu pradžioje per pirmus metus buvo kaip ir įdomu kažko naujo išmokti, bet vėliau visi dalykai susiję asmeniškai su dukromis tapo sudėtingesni.

Dukrų prausimas. Vyresnioji dukra nors ir buvo dar tik 8 metų, bet maudytis norėjo jau viena, sakydavo, tėti aš pati apsiprausiu, suprantama, mergaitė jau drovėjosi, aš gi tėtis ne mama. Jaunesnioji tai dar leisdavosi būti apiprausta, apšluostyta ir patepta kokiais nors vaistais jei kur skaudėdavo, bet vyresnioji darėsi savarankiškesnė ir prausėsi jau pati. Bet bėgant metams artėjo ir bene didžiausias iššūkis man pačiam. Tai vienas sunkiausių ir sudėtingiausių dalykų man buvo tada, kuomet reikėjo paaiškinti savo vyresnei dukrai apie mergaitiškus reikalus. Tai ne bendri buitiniai darbai, vaikų prausimas, plaukų šukavimas, valgio ruoša, kambarių tvarkymas, pamokų ruoša, drabužių skalbimas ar pats lengviausias darbas, tai laisvalaikio praleidimas su savo vaikais. Gerai sutariančioje šeimoje šiuos darbus gali atlikti ir abu tėvai, o gali ir pasiskirstyti šiuos darbus, bet kai esi vienas, tu tiesiog turi viską ir pats atlikti. Tai ne vyro ar tėčio uždavinys savo dukrą supažindinti su mergaitiškais reikalais. Bet tokia jau dalia teko man tai padaryti. Man buvo ne tik, kad nelabai drąsu apie tai kalbėti, bet ir supratimo apie tai nelabai turėjau kaip visa tai paaiškinti dukrai. Kaip dabar pamenu mes su dukra apie tai kalbėdami vienas kitam į akis nežiūrėjome nes buvo gėda ne tik man, bet ir jei pačiai. Aš tiesiog bendrais bruožais jei paaiškinau, kad, dukryte neišsigąsk ir nesibaimink kaip tau jau tai prasidės, tai yra normalu ir visoms mergaitėms taip nutinka. Ir jei tau taip nutiks, tiesiog tu man pranešk nes reikės tau kai kurių priemonių nupirkti. Jei man nedrįsi ,tai pranešk močiutei ar savo tetai apie tai, ji tau labiau pasakys ką daryti ir kaip elgtis. Po mūsų pokalbio man pasidarė lengviau, kad dukra mane ne tik išklausė, bet ir išgirdo ką aš jei sakiau. Taigi šie mergaitiški reikalai tikrai ne tėčiams:). Pamenu, kai praėjus kuriam laikui, mano buvusi žmona sako, ar žinai, kad mūsų dukrai jau prasidėjo tie reikalai. Sakau jo, žinau, jie jau prasidėjo prieš metus, jei buvo didelė nuostaba, kad aš pirmas apie tai sužinojau, o ne ji.

Reikėjo išmokti ir plaukus sušukuoti, kasas supinti, ir ne vieną kartą į savaitę, o kiekvieną rytą prieš einant į darželį ir mokyklą. Pradžioje nesisekdavo kasų pynimas, tad būdavo, kad vėluodavome į ugdymo įstaigas. Gerai, kad darželyje dirbo mano mama, tad jei reikėdavo perpindavo dukroms kasas, nes jos visada užeidavo pas močiutę pasilabinti. Tik jaunesnė nelabai leisdavosi močiutei perpinti, nes ji labai buvo prie manęs prisirišusi ir manimi pasitikėdavo. Močiutei sakydavo: tu ne taip man pini plaukus, tėtis tik moka gražiai supinti. Bet vėliau aš įsigudrinau ir ėmiausi gudrybių. Iš vakaro kuomet dukros išsimaudydavo, aš joms dar šlapius plaukus supindavau, o ryte tiesiog išpindavau ir plaukai visi būdavo garbanoti. Taip moteris greičiausiai nesielgtų, bet man kaip vyrui palengvino šiuos darbus, kuomet rytais skubi į ugdymo įstaigas nes reikėjo dar ir gerą pusvalandį iki jų nuvykti.

Pradžia viso to buvo labai sunki, visko iš naujo reikėjo išmokti, nes šių dalykų tu tiesiog nedarydavai, juos atlikdavo žmona ir turbūt daugelis pritars, kad tokius buitinius darbus visada daro moterys. O kai vyrą palieka su vaikais, kad ir trumpam laikui, jis tiesiog nesusitvarko, jam būna labai sudėtinga, ir skambinėja žmonoms, kad greičiau grįžtų namo, o moterims atrodo gan paprasti buitiniai darbai. O iš kur tu gali tai mokėti, gi niekur nesimokei pinti kasų ir maudyti dukrų.

Valgio ruoša, lyg tai kasdieninis darbas, bet kuomet turi daryti ne tik sau vienam, kada gali pavalgyti bet ką, o ir savo vaikams, tai visada norisi padaryti geriau ir skaniau. O dar mergaitės, gi žinai, kad užaugę jos atliks tokius pačius visus buitinius darbus, o ypač valgio gaminimas, tad man reikėjo pasistengti dar labiau joms įtikti ir jas pamokyti. Ir ne tik įtikti, o ir parodyti bei pamokyti kaip tai reikia daryti. Pamenu, kad pradžioje tiesiog pats tą darydavau, o jos tik stebėdavo iš šono ir vis klausinėdavo, kodėl taip, kodėl šito reikia, o kam ? Bet vėliau vyresnė dukra ėmė bandyti ir pati, kadangi ir pas močiutę (mano mamą) matydavo kaip ji ką daro, o vėliau ir mokykloje jai būdavo šiokių tokių pamokų apie maisto gaminimą. Pradžioje po mano maisto paruošimo, viską sudėdavo į lėkštes ir patiekdavo ant stalo, o po valgio suplaudavo visus indus. Vėliau pabandė ir sausainių iškepti, tad savaitgaliais pasitarę bendrai, kepdavome kokį nors pyragą. Aišku aš ir pats nelabai kokį mokėjau iškepti, tad teko domėtis internete ar klausti pas kaimynes. Tad mes darydavome ir kepdavome tokius paprastesnius; tai morkų pyragas, varškės apkepas arba spurgos virtos aliejuje.

Kambarių tvarkymas neatsiejama dalis kasdieninio darbo. Visada norisi namuose tvarkos ir švaros. Man tai šis darbas patiko, todėl tai dariau su meile. Ir pradžioje, kuomet dar tik pradėjau gyventi gyvenimą vienas, kartu su savo dukrytėmis visa tai ir dariau pats. Tvarkiau ne tik savo kambarį, virtuvę ar vonios kambarį, bet ir mergaičių kambarį. Tai daryti man patiko ir norėjau, kad jų kambarys visada būtų ne tik švarus ir tvarkingas, bet ir atrodytų gražiausias. Pirmus metus jos viską stebėjo ką aš, kaip darau ir kur ką dėlioju. Vėliau jos pačios pradėjo savo kambarį tvarkytis, bet kaip visada, kuomet auga keli vaikai šeimoje, tai pasitaiko ir nesutarimų, kuriai gi reikia tvarkytis. Tad teko įvesti taisykles, o kaip kitaip, jeigu ne taisyklės namuose, kurios privalo atsirasti. Taip yra ugdomi vaikai savarankiškumo ir įgūdžių. Taisyklės buvo paprastos ir nesudėtingos, kad bent į savaitę vieną kartą, kažkuri sutvarko kambarį, pagal eiliškumą, viena vieną, kita kitą savaitę, tai dažniausiai būdavo penktadienis arba sekmadienis. Išmokę tvarkytis savo kambarį, kiek vėliau ir mano kambarį sutvarkydavo, dar vėliau ir vonios kambarį su virtuve. Tai man padėdavo ir palengvindavo buities darbuose.

Pamokų ruošoje teko prisiminti bei pasikartoti ir man kai kuriuos dalykus. Labai džiaugiuosi, kad vyresnė dukra mokėsi gerai, viską paruošdavo labai kruopščiai ir į tai žiūrėjo labai rimtai. Kartais net sakydavau, kad tu pailsėk, bet ji ne, tik grįžus iš mokyklos jau eidavo ruošti pamokų, sako padarysiu ir būsiu laisva. Tai mane džiugino, kad ji buvo tokia atsakinga. O va su jaunesne dukra buvo rūpestėlių ir teko labai daug su ja padirbėti ir prie jos pasėdėti. Ji buvo nekantri, jei viskas nesisekdavo, negalėdavo susikaupti ir vis namų ruošos darbus atidėdavo vėlesniam laikui, sakydavo, kad vis vėliau, turbūt į tėtį. Tad su jaunesne visko būdavo ir pykčių ir ašarų. Aišku, kartais pasitaikydavo, kad manęs nėra namuose ar esu kažkuo kitu užsiėmęs, tai pamokų ruošoje gelbėdavo ir padėdavo vyresnioji dukra. Ji buvo jei didelis ramstis.
Dar vienas buities darbelis – tai drabužių skalbimas. Šis darbas nebuvo vienas iš sudėtingesnių, bet kai esi ne vienas ir dukros dar mažos tai drabužių skalbimo būdavo nemažai. O jeigu dar iš lauko pareidavo po žaidimų tai tik skalbk ir skalbk. Vėl gi skalbimui dieną pasirinkdavome sekmadienį, kuomet savaitgalį iš kažkur parvykę, besibaigiant savaitei ir dienai prieš mokyklą reikėdavo susiruošti švarius drabužius, išsimaudyti, tai pas mus būdavo švaros diena. Laikui bėgant jas išmokinau kai kuriuos drabužių skalbimo etapus, kad pasidarytų ir pačios. Mano darbas buvo surūšiuoti drabužius ir paruošti skalbimui, sudėti į skalbimo mašiną, supilti skalbimo miltelius ir pasibaigus išjungti skalbimo mašiną. O jau drabužius joms tekdavo išsiimti ir išsidžiauti kiekvienai savo, tokia dar buvo joms viena namų taisyklė.

Užsiėmimas ir laisvalaikis kartu su vaikais bene labiausias man buvo patinkantis kartu praleistas laikas. Aišku kartu ir iššūkis, nes norėjosi vis kažką sugalvoti kur išvykti ir kaip savo dukras nustebinti. Savaitgaliais dažniausiai mes eidavome pasivaikščioti į mišką arba prie Nemuno. Vasaros dienas leisdavome prie vieno ar kito ežero. Pamenu ryte atsikeldavome papusryčiaudavome ir eidavau suruošti pietus, kuriuos veždavomės prie ežero nes išvykdavome ten visai dienai. Keblumų šiokių tokių sudarė, tai, kad neturėjau dar savo automobilio, tad tekdavo ryte anksčiau keltis ir važiuoti tarpmiestiniu autobusu iki artimiausio ežero, kuris buvo už 20 km. Po dienos maudynių ir pasideginimo praleisto prie ežero, paskutiniu autobusu vėl grįždavome namo. Buvo, kad važiuodavome ir į kaimą, kuriame niekas negyveno, tad aš su savo tėvais ir mano dukrytės vykdavome į ten paatostogauti. Tik mano vykimas į ten turėjo ir vieną paslėptą idėją, kaip savo dukras dar labiau išugdyti savarankiškumo ir atsakomybės. Prisiminiau ir save kai buvau dar paauglys tai tame pačiame kaime vasarą padėdavau močiutei ir eidavau į mišką uogauti mėlynių. Ir tai ne tik sau pavalgymui, o ir pardavimui. Taip per vasarą, aš užsidirbdavau savo reikmėms, o ir kokį drabužį dar kitiems mokslo metams nusipirkdavau. Todėl norėjau ir aš savo dukras to išmokyti ir išugdyti joms dar daugiau savarankiškumo, atsakomybės ir žinojimo kaip elgtis su pinigėliais. Tai, kad įsisavintų kaip jie yra sunkiai uždirbami ir tai suprastų jų reikšmę. Nes savo pinigėliai visada turi didesnę reikšmę ir nesinori jų taip greitai išleisti. Manau vaikai tai turi žinoti ir jausti jų vertę, o kas daugiau juos to išmokys jei ne mes patys tėvai.

Žiemos savaitgalius taip pat leisdavomės į mišką tik šį kartą jau su rogutėmis. Aprengdavau jas kuo šilčiau, apklodavau tekiais ir išsileisdavome į dienos pramogą. Pro mišką apsukdavome ratą, rasdami kokį kalnelį nuo jo nučiuoždavome. Išvargę ir išalkę visada užsukdavome pas mano mamą pietų. Ji labai mūsų laukdavo ir visad ką nors skaniai pagamindavo. Taip mes vasaros ir žiemos savaitgalius leisdavome kartu. Manau tėvų ir vaikų ryšys yra tada, kuomet tu jiems ne tik padedi namų ruošoje, pamokai ko nors ar ugdai kokias nors jų savybes, bet labai svarbu ir su jais kartu leisti laiką ir pramogauti.

Taigi mano patirtis auginant dukras buvo labai įvairi. Nuo sunkių ir varginančių teismų maratono ir vaikščiojimo per įvairias įstaigas ar institucijas iki kasdieninių buitinių sunkumų. Nuo nežinojimo kaip turiu elgtis, ką daryti, kaip pasirūpinti ir kaip geriau tą ar aną padaryti. Buvo labai sunkių akimirkų, kai pats būdavau išvargęs, nusekęs, pasimetęs, jaučiausi niekam nereikalingu, visiškai beviltišku ir atstumtu. Dažnai keldavau sau klausimą, kodėl man, už ką man visa tai? Labiausiai gniuždydavo ir jausdavausi vienišas, kuomet ateidavo šventės ir suprasdavai, kad niekas kitas tau nepadės, o tik tu pats vienas turėsi viskuo pasirūpinti, supirkti maistą, dovanas, suruošti stalą ir papuošti namus.

Bet visi sunkumai, kurie tau ateina, pradedi po truputį suprasti, kad jie kažkada ir turės pasibaigti. Ačiū Dievui, pasibaigė ir man. Visą tą juodąjį periodą man padėjo darbas su savimi, saviugda. Teko daug viskuo domėtis, daug naujo sužinoti, skaityti įvairias knygas; saviugdos, motyvacines, filosofines, įvairias psichologines, apie tarpusavio santykius, vaikų ugdymą ir auklėjimą bei dvasines knygas. Per visą tą laikotarpį perskaičiau apie 170 knygų, lankiau įvairius seminarus, mokymus, baigiau vienas studijas, bei savanoriavau keliose organizacijose. Ir visa tai, ką sužinojau ir išmokau man tik buvo į naudą. Aš tapau kitu žmogumi; atsirado pasitikėjimas savimi, noras gyventi, įgijau daugiau drąsos, tapau pozityvesniu, atsakingesniu, savarankiškesniu, protingesniu, o svarbiausiai tai kaip auginti, auklėti ir ugdyti savo dukras. Tapau pilnaverčiu žmogumi visuomenėje.

Šiuo metu manau, kad dariau tai, ką gebėjau daryti ir galėjau, ir tai kelia džiugesį mano širdyje, joje yra laimės, džiaugsmo, pasitikėjimo savimi, o svarbiausia noro padėti kitiems vyrams, kurie susiduria ir patiria tuos pačius sunkumus !!!

Su meile, Virginijus

Parengta 2021m., pagal projektą „Moterų ir vyrų lygybės skatinimas darbe, visuomenės gyvenime ir savivaldoje“, skirtą Valstybinės moterų ir vyrų lygių galimybių 2015–2021 metų programos įgyvendinimo veiksmų plano 2018–2021 metams priemonėms įgyvendinti 2021 metais. Projektą remia Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.